Laparoskopija

Medicinos mokslo technologijos vis tobulėja, atsiranda naujų gydymo būdų. Vienas iš jų – minimaliai invazinė chirurgija. Tai tokia pat chirurgija kaip ir klasikinė, tačiau nereikia pilvo ar krūtinės ląstos pjūvio, norint pasiekti pažeistą organą.

Laparoskopija (gr. lapara – pilvas, scopeo – žiūrėti) – tai operavimo metodas, kai per kelis nedidelius pjūvius pilvo sienoje, naudojant optinę sistemą ir plonus manipuliatorius, pilvo ertmėje atliekami reikiami operaciniai veiksmai. Pro nedidelį pjūvelį pilvo sienoje, naudojantis specialia Veres’o adata, kurią duriant pro pilvo sieną nepažeidžiami po ja esantys organai, į pilvo ertmę suleidžiama anglies dvideginio dujų, kurios pakelia pilvo sieną nuo viduje esančių organų ir sudaro pakankamą erdvę apžiūrėti pilvo viduje esantiems organams ir atlikti diagnostines bei gydomąsias procedūras. Vėliau pro papildomus nuo 1 cm iki 2,5 cm pjūvelius (pjūvio ilgis ir skaičius priklauso nuo atliekamos operacijos sudėtingumo ir turimos technikos dydžio), į pilvo ertmę įkišami specialūs chirurginiai instrumentai, kurių darbinė dalis yra panaši kaip įprastų chirurginių instrumentų, tačiau chirurgas juos valdo už pilvo ertmės ribų. Kas vyksta pilvo ertmėje, chirurgas mato telemonitoriuje. Į jį vaizdą perduoda nedidelė telekamera, kurios objektyvas taip pat įleidžiamas į pilvo ertmę.

Laparoskopija – tai unikalus metodas, kai panaudojant technines optikos, televizijos, elektros prietaisų ir mechanikos galimybes, chirurginę patirtį, įgūdžius ir žinias atsiveria didžiulės diagnostikos ir gydymo galimybės. Pacientams – tai mažoji chirurgija, nes atliekami maži pjūviai, lengvesnis pooperacinis laikotarpis, trumpesnis sveikimo laikas. Gydytojui-endoskopuotojui – tai sudėtinga didžiosios chirurgijos dalis, kadangi net mažiausiai intervencijai reikalingos specialios žinios, įgūdžiai ir patirtis.

Kodėl Jums reikalinga laparoskopija?

Ginekologinė diagnostinė laparoskopija dažniausiai atliekama dėl:

  • Neaiškios kilmės ūmaus ar lėtinio skausmo pilvo apatinėje dalyje ar juosmens srityje;
  • Įtariamo ginekologinio uždegimo;
  • Negimdinio (ektopinio) nėštumo;
  • Endometriozės;
  • Kiaušidžių navikų (cistų);
  • Gimdos priedų apsisukimo;
  • Nevaisingumo, nes galima įvertinti kiaušintakių pratekamumą, ir kitus su nevaisingumu susijusius svarbius veiksnius (sąaugas, endometriozę).

Diagnostinės laparoskopijos metu nustačius ligą, galima iškart taikyti chirurginį gydymą – atlikti operacinę laparoskopiją.

Kokie yra laparoskopijos privalumai?

Patvirtinta, kad laparoskopinė chirurgija yra saugi ir veiksminga. Palyginti su tradicine chirurgija, turi šiuos privalumus: pacientės greičiau sveiksta, sutrumpėja gulėjimo stacionare laikas, sumažėja gydymo išlaidos, gaunamas geresnis kosmetinis rezultatas.
Įrodyta, kad pilvo žaizdos dydis tiesiogiai susijęs su paciento pooperaciniu aktyvumu. Tai labai svarbu vyresnio amžiaus ir turintiems antsvorio žmonėms, kuriems, norint pasiekti operuojamą organą, reikia atlikti gana didelį pjūvį. Tokiu atveju pažeidžiama daug raumenų, fascijos, nervai ir kraujagyslės. Ankstyvu pooperaciniu laikotarpiu dėl to labiau skauda, ypač keliantis ar judant, todėl pacientas priverstas ilgiau gulėti lovoje. Vėlyvu pooperaciniu laikotarpiu dėl nervų ir kraujagyslių pažeidimo gali sunkiau gyti operacinė žaizda, atrofuojasi pilvo siena, blogai sugyja fascijos ir gali atsirasti pooperacinė išvarža. Tuo tarpu operuojant laparoskopu paciento pilvo sienos storis neturi įtakos operacinių pjūvelių dydžiui. Jis jau kitą parą gali keltis iš lovos, dėl didesnio aktyvumo būna mažiau pooperacinių komplikacijų, greičiau išrašomas į namus, mažiau reikia skausmą malšinančių vaistų, greičiau grįžta į darbą ar aktyvų visuomeninį gyvenimą.

Kokias ginekologines ligas galima diagnozuoti ir gydyti, atliekant laparoskopiją?

Endometriozė – tai liga, kuria susergama, kai panašus į endometriumą (gimdos gleivinę) audinys tarpsta už gimdos ertmės ribų. Endometrioze serga apie 10 proc. vaisingo amžiaus moterų, 20-40 proc. atvejų nustatoma esant nevaisingumui. Tai dažniausia vaisingo amžiaus moterų ginekologinė patologija po gimdos miomų. Endometriozės simptomai ir eiga yra įvairialypė, priklauso nuo pažeidimo vietos. Ne visada stebima priklausomybė tarp simptomų intensyvumo ir ligos stadijos. Šiai ligai būdingi simptomai: skausmingos mėnesinės, skausmas mažajame dubenyje, skausmingi lytiniai santykiai, nevaisingumas ir kt.
Šiandien neįsivaizduojama endometriozės diagnostika ir gydymas be laparoskopijos. Pagrindinė laparoskopinė intervencija – tai endometriozės židinių koaguliavimas ir išpjovimas. Naudojant įvairius elektrinius instrumentus, endometriozės židiniai gali būti išpjauti ir sunaikinti. Įrodyta, kad tai sumažina skausmą dubenyje bei pagerina vaisingumo gydymo rezultatus.

Kiaušidžių cistos. Moterų funkcinė kiaušidės cista yra nepiktybinis kiaušidės ertmės darinys, turintis ploną apvalkalą, ir užpildytas skystu, be jokio audinių intarpų, turiniu. Tai ne navikas ir turi būti vertinamas kaip normalaus fiziologinio proceso variantas, ypač būdingas lytinės brandos laikotarpiui. Dažnai cistos formuojasi esant menstruacinio ciklo sutrikimams, endokrininės sistemos patologijai. Neįvykus ovuliacijai, persistuoja folikulas ir susidaro funkcinė folikulinė cista. Rečiau gali formuotis geltonkūnio cistos. Cistos gali būti tiek vienoje kiaušidėje, tiek abiejose kiaušidėse vienu metu. Tai palyginti dažna vaisingo amžiaus moterų liga, sudaranti net 30-40% moterų kiaušidžių patologijos. Nesant klinikinių simptomų, rekomenduojamas stebėjimas, atliekant ginekologinį ir ultragarsinį tyrimą. Labai dažnai funkcinės cistos išnyksta savaime. Cistai augant ir didėjant, ar prasidėjus ūmiems pilvo skausmams, taikomas chirurginis gydymas – operacinė laparoskopija.

Kiaušidžių navikai (augliai). Kiaušidžių augliai skirstomi į nepiktybinius ir piktybinius. Kiaušidės cistoma – tai epitelinio audinio, greitai augantis, sudarytas iš vienos ar kelių kamerų, užpildytų skysčiu, bei apsuptas storo dangalo, auglys. Kiaušidžių cistomos būna nepiktybinės, piktybinės ir ribinės (mažai piktybiškos). Kiaušidžių cistomų atsiradimo priežastys yra neaiškios. Cistomoms būdingi simptomai: sunkumas pilvo apačioje, vidurių pūtimas, pilvo apimties padidėjimas, maudžiantis skausmas pilvo apačioje, šone, skausmingos nereguliarios mėnesinės, šlapinimosi, tuštinimosi sutrikimai. Cistomos gali plyšti: į pilvo ertmę išsilieja jų turinys, prasideda kraujavimas, gali įvykti cistomos kojytės apsisukimas, cistoma nekrozuoja, gali prisidėti infekcija ir supūliuoti, vystosi „ūmaus pilvo” reiškiniai. Cistomos gali supiktybėti. Savaime cistomos niekada neišnyksta, jos yra gydomos tik chirurginiu būdu. Priklausomai nuo naviko dydžio ar galimo jo piktybiškumo, cistomos pašalinimas atliekamas laparoskopiniu būdu ar per laparotomiją.

Gimdos mioma – gerybinis gimdos lygiųjų raumenų ir jungiamojo audinio ląstelių navikas. Pagal histologinę struktūrą skiriamos lejomiomos, fibromiomos, fibromos. Pagal lokalizaciją miomos skirstomos į intramuralines (miomos mazgas raumeniniame gimdos sluoksnyje), subserozines (miomos mazgas po seroziniu gimdos dangalu ir išgaubia jį į pilvo ertmę) ir pogleivio (miomos mazgas pogleiviniame gimdos sluoksnyje ir išsigaubia į gimdos ertmę). Gimdos miomų atsiranda vaisingo amžiaus moterims. Jos diagnozuojamos apie 30 proc. moterų, vyresnių kaip 35 metų. Miomoms būdingi simptomai: kraujavimas iš gimdos, gausios ir ilgos mėnesinės, įvairaus pobūdžio apatinės pilvo dalies skausmas, dažnas šlapinimasis, vidurių užkietėjimas. Miomos gali būti nevaisingumo priežastimi. Gimdos miomos gydomos chirurginiu būdu, atliekant laparoskopiją, histeroskopiją ar laparotomiją, priklausomai nuo miomos lokalizacijos ir dydžio.
Viena pirmųjų diagnostinės laparoskopijos pritaikymo sričių – ginekologinių uždegimų diagnostika ir gydymas. Ankstyva diagnostika padeda laiku pradėti adekvatų gydymą ir užkirsti kelią atokiosioms pasekmėms (dubens skausmui, nevaisingumui). Šiuo metu laparoskopija taikoma chirurginiam ginekologinių uždegimų gydymui (pūlinių atvėrimui, plovimui, drenavimui, sąaugų šalinimui). Sąaugos laparoskopijos metu atidalijamos buku ar aštriu būdu. Jos formuojasi dėl dubens uždegiminės ligos, endometriozės, trūkusios kirmėlinės ataugos ar anksčiau buvusios operacijos. Sąaugos gali būti nevaisingumo ar lėtinio dubens skausmo priežastis.

Ektopinio nėštumo diagnostika ir gydymas šiandien neįsivaizduojami be laparoskopijos, jei pacientė nėra hemoraginio šoko būsenoje. Atliekamos organus tausojančios operacijos: choriono audinių pašalinimas iš kiaušintakio arba kiaušidės, stabdomas kraujavimas. Esant ryškiems kiaušintakio anatomijos pakitimams, atliekama kiaušintakio pašalinimo operacija.

Kaip pasiruošti laparoskopijai?

Prieš planinę operaciją patariama 12 val. nieko nevalgyti ir 6 val. nieko negerti. Tai padeda išvengti skrandžio turinio aspiracijos narkozės metu. Rekomenduojami laboratoriniai tyrimai prieš laparoskopiją: bendras kraujo tyrimas, šlapimo tyrimas, koaguliograma, nustatoma kraujo grupė, elektrokardiograma, atliekama vyresnėms, kaip 50 m. moterims, kiti tyrimai atliekami pagal klinikinę situaciją.

Ar visoms moterims galima taikyti šį metodą?

Kontraindikacijų laparoskopijai klausimas tebėra diskutuotinas. Viena iš buvusių kontraindikacijų – būklė po pilvo chirurginės operacijos, ypač dėl žarnų nepraeinamumo, pasidarė reliatyvi. Nors padidėja žarnų pažeidimo rizika, klinikinių tyrimų duomenys rodo, kad šioje situacijoje sergamumas po laparoskopinės operacijos yra mažesnis nei po laparotomijos. Buvusios abdominalinės operacijos yra padidėjusios rizikos veiksnys laparoskopinei operacijai, nes padidėja žarnų pažeidimo galimybė. 20 proc. atvejų randamas pooperacinis žarnų ir taukinės priaugimas prie priekinės pilvo sienos. Nežiūrint į tai, žarnų pažeidimai pasitaiko retai (maždaug 3 atvejai iš 10 000 laparoskopijų).

Dažna kontraindikacija – kraujotakos nestabilumas dėl plyšusio ektopinio nėštumo. Tačiau, naudojant pakankamą skysčių kiekį infuzijoms, šiuo metu daugumoje klinikinių situacijų laparoskopiją galima atlikti gana saugiai. Nėštumas taip pat nėra kontraindikacija laparoskopijai. Nustatyta, kad ji gali būti saugiai atliekama 12-16 savaičių nėštumo laikotarpiu. Kontraindikacija daryti laparoskopiją – didelio laipsnio plautinis širdies nepakankamumas, kepenų funkcijos nepakankamumas, difuzinis peritonitas.

Kokios galimos laparoskopijos komplikacijos?

Bendras laparoskopinių operacijų komplikacijų dažnis yra apie 2 proc. Visos komplikacijos skirstomos į chirurgines: kraujavimas, infekcija, gretimų organų pažeidimas ir anesteziologines: skrandžio turinio aspiracija, alerginės reakcijos, kardiologinės problemos ir kt. Stiprus kraujavimas operacijos metu yra dažniausiai susijęs su didžiųjų kraujagyslių pažeidimais. Tai yra rečiausiai pasitaikanti, bet gyvybei grėsminga komplikacija.

Kas Jums žinotina po laparoskopijos?

Po ginekologinės laparoskopinės operacijos Jūs galite jausti skausmą pilvo apačioje. Skausmas paprastai būna neintensyvus ir labiau vargina pirmas 4-6 valandas po operacijos, tuomet vartojami skausmą malšinantys vaistai. Pirmas 3 paras po operacijos galite jausti diskomfortą pilvo srityje, po šonkaulių lanku ar ties raktikauliais, ypač giliai kvėpuojant. Žaizdos sugyja, skausmas išnyksta maždaug per savaitę. Po laparoskopijos, nesant komplikacijų, pacientės gerai jaučiasi praėjus 72 val. Kadangi pilvo fascijos defektai gyja keletą savaičių, pacientės turėtų vengti kelti sunkesnius kaip 7 kg daiktus pirmąjį mėnesį po operacijos.